Motociklininkų dienoraštis. Apvažiavom Islandiją!

Yes, we did it. Kai šiandien apie ketvirtą popiet pasiekėm Egilstadir, miestelį vos už dvidešimties kilometrų, kur išplaukia mūsų keltas atgal į žemę, pasakiau “Tomuk, mes čia jau buvom, taigi taip – mes pagaliau apvažiavom Islandiją!”

Kelionė buvo puiki, nereali, kosmiška, ir, regis, kai įsikeliavom, ji turi baigtis. Daugybės vietų nepamatėme, viena iš tų, kurių labiausiai gaila – vakariniai fjordai, bet per savaitę tai tikrai nebuvo labai įmanoma.

Esam gimę po laiminga žvaigžde, nes blogas oras (t.y. lietus ir šaltis) mus lydėjo vos pusantros dienos. Viena iš jų buvo diena, kai keliavome pietine Islandijos dalimi iš Reikjaviko į Viką. Visą dieną pylė kiaurai, o vakare kalnus aptraukė rūkas. Mūsų saulės šviesai pritaikyti šalmų stiklai ėmė eiti iš proto, batai buvo permirkę, todėl pasiekę Viką ėmėme pirmą kartą ieškoti lovos Svečių namų, viešbučio, bet ko. Deja, Islandija parodė kas yra high season. Nė vieno kambariuko šešiasdešimt kilometrų spinduliu Pasistatėme palapinę kalno papėdėje, nuėjome miegoti, bet miegas buvo trūkinėjantis kaip punktyro linija. Visą naktį lijo kaip iš kibiro, palapinės stogą plėšė vėjas, pabudome įmerkę miegmaišius į vandenį. Nuo vandens nukentėjo didelė dalis drabužių, kuriais mėginome užkimšti potvynį, šalmai, maistas, čiužinys. Na, žodžiu, reikėjo tokių įspūdžių, kad suprastume, kad žmogus Islandijoje kelio nereguliuoja

Mano gimtadienio diena buvo tokia, apie kurią ir svajoti nepasvajotum. Keliavom į didžiausią Islandijos ledyną, po kuriuo susiliečia Europos ir Amerikos žemynų plokštės. Ten aštriausia vulkaninė zona, karštasis salos taškas – išsiveržimai sukelia didelius ledynų potvynius. Ledynai pagal kelią atrodo tarsi liežuviai, laižantys kalnus…

Truputį pahaikinę prie ledyno, važiavome toliau, kur pasiekėm absoliučiai gražiausią islandišką vaizdą – ežerą, pilną ledų nuolaižų ir aisbergų. Vaizdelis – kaip iš atviruko, skaisti, net žydra ledo spalva tokia neįprasta akiai, kad nematai erdvės, vaizdas atrodo plokščias. Iš ledynų atsikilę vulkaninės žemės ir ledų gabalai atrodo kaip vaniliniai ledai, aplieti šokoladu. Tiesiog pasaka ir nuotraukos to neperteiks, turite patys pamatyti

O kai po to dar pasiekėme paplūdimį, kuriame vietoj akmenų ant kranto mėtosi ledo gabalai…

Žodžiu, ledas ne diena, ledas ne gimtadienis buvo

Dar yra keletas dalykų, kuriuos būtina papasakoti – tai blue lagoon ir kelias iki jos, ir kelias per ūkuotus kalnus. Tomuk – tavo eilė, aš čia užsigrafomaninau

Alio čia aš. Na ką gi, Blue lagoon, reikalas šiltas. Ji randasi apie 50km nuo Reikjaviko, atrodo šalia, tačiau mes ten atsidūrėme vakare 20val., vėjo matuoklis (jeigu būtume jį turėję) rodė 15m/s, sunku buvo nulaikyti motociklą. Lietus pila kaip iš rėčio, aplink tik mėnulio laukai pilni lavos likučių. Na žodžiu pasiekėme mes tą lagūną. O ten kaip miražas, tarp visų juodymių ir pilko dangaus, tyvuliuoja žydras žydras vanduo. O kas geriausia, kad jis plius 40. Nėrėme su Andryte ir dvi valandas neišlindom, alučio įkalėm. Kelias atgal – beprotybė visiška, gerai, kad buvome įkaitę. Apsinakvojome Reikjaviko centre įsisukusiam kempinge ir viskas baigėsi gerai.

Kitas nuostabus važiavimas šiandien. Man tai nieko, bet Andrytė jau buvo šiek tiek suvirpinus kiškas. Varom žvyrkeliu į kalnus, kelias vos ne vienos juostos, matomumas 5-10m., serpantinai. Avys bėgioja visai po ratais, iš kažkur išnyra kelio lyginimo aparatas, kažką dirba žmogus, nors ir nieko nesimato. Buvo gerai, šiek tiek adrenalino gavau, jau labai reikėjo. Andrytės prašiau filmuoti, bet ji pagalvojo, kad aš skrendu virš gegutės lizdo. Vėl viskas baigėsi gerai.

Čia jau vėl aš. Negalvojau aš, kad skrendam virš gegutės lizdo. Bet kai praktiškai laviruoji ant bedugnės, o vairuotojas laido juokelius, kad reik ant vieno rato pamėgint pavažiuot, kažkas turi rimties laikytis.

This slideshow requires JavaScript.

Dar šiek tiek video. Pirmasis – garsioji kelionė per kopas.

O čia išsiveržimas iš priespaudos.