Kelionė buvo puiki, nereali, kosmiška, ir, regis, kai įsikeliavom, ji turi baigtis. Daugybės vietų nepamatėme, viena iš tų, kurių labiausiai gaila – vakariniai fjordai, bet per savaitę tai tikrai nebuvo labai įmanoma.

Esam gimę po laiminga žvaigžde, nes blogas oras (t.y. lietus ir šaltis) mus lydėjo vos pusantros dienos. Viena iš jų buvo diena, kai keliavome pietine Islandijos dalimi iš Reikjaviko į Viką. Visą dieną pylė kiaurai, o vakare kalnus aptraukė rūkas. Mūsų saulės šviesai pritaikyti šalmų stiklai ėmė eiti iš proto, batai buvo permirkę, todėl pasiekę Viką ėmėme pirmą kartą ieškoti lovos Svečių namų, viešbučio, bet ko. Deja, Islandija parodė kas yra high season. Nė vieno kambariuko šešiasdešimt kilometrų spinduliu Pasistatėme palapinę kalno papėdėje, nuėjome miegoti, bet miegas buvo trūkinėjantis kaip punktyro linija. Visą naktį lijo kaip iš kibiro, palapinės stogą plėšė vėjas, pabudome įmerkę miegmaišius į vandenį. Nuo vandens nukentėjo didelė dalis drabužių, kuriais mėginome užkimšti potvynį, šalmai, maistas, čiužinys. Na, žodžiu, reikėjo tokių įspūdžių, kad suprastume, kad žmogus Islandijoje kelio nereguliuoja

Mano gimtadienio diena buvo tokia, apie kurią ir svajoti nepasvajotum. Keliavom į didžiausią Islandijos ledyną, po kuriuo susiliečia Europos ir Amerikos žemynų plokštės. Ten aštriausia vulkaninė zona, karštasis salos taškas – išsiveržimai sukelia didelius ledynų potvynius. Ledynai pagal kelią atrodo tarsi liežuviai, laižantys kalnus…

Truputį pahaikinę prie ledyno, važiavome toliau, kur pasiekėm absoliučiai gražiausią islandišką vaizdą – ežerą, pilną ledų nuolaižų ir aisbergų. Vaizdelis – kaip iš atviruko, skaisti, net žydra ledo spalva tokia neįprasta akiai, kad nematai erdvės, vaizdas atrodo plokščias. Iš ledynų atsikilę vulkaninės žemės ir ledų gabalai atrodo kaip vaniliniai ledai, aplieti šokoladu. Tiesiog pasaka ir nuotraukos to neperteiks, turite patys pamatyti

O kai po to dar pasiekėme paplūdimį, kuriame vietoj akmenų ant kranto mėtosi ledo gabalai…

Žodžiu, ledas ne diena, ledas ne gimtadienis buvo

Dar yra keletas dalykų, kuriuos būtina papasakoti – tai blue lagoon ir kelias iki jos, ir kelias per ūkuotus kalnus. Tomuk – tavo eilė, aš čia užsigrafomaninau

Alio čia aš. Na ką gi, Blue lagoon, reikalas šiltas. Ji randasi apie 50km nuo Reikjaviko, atrodo šalia, tačiau mes ten atsidūrėme vakare 20val., vėjo matuoklis (jeigu būtume jį turėję) rodė 15m/s, sunku buvo nulaikyti motociklą. Lietus pila kaip iš rėčio, aplink tik mėnulio laukai pilni lavos likučių. Na žodžiu pasiekėme mes tą lagūną. O ten kaip miražas, tarp visų juodymių ir pilko dangaus, tyvuliuoja žydras žydras vanduo. O kas geriausia, kad jis plius 40. Nėrėme su Andryte ir dvi valandas neišlindom, alučio įkalėm. Kelias atgal – beprotybė visiška, gerai, kad buvome įkaitę. Apsinakvojome Reikjaviko centre įsisukusiam kempinge ir viskas baigėsi gerai.

Kitas nuostabus važiavimas šiandien. Man tai nieko, bet Andrytė jau buvo šiek tiek suvirpinus kiškas. Varom žvyrkeliu į kalnus, kelias vos ne vienos juostos, matomumas 5-10m., serpantinai. Avys bėgioja visai po ratais, iš kažkur išnyra kelio lyginimo aparatas, kažką dirba žmogus, nors ir nieko nesimato. Buvo gerai, šiek tiek adrenalino gavau, jau labai reikėjo. Andrytės prašiau filmuoti, bet ji pagalvojo, kad aš skrendu virš gegutės lizdo. Vėl viskas baigėsi gerai.

Čia jau vėl aš. Negalvojau aš, kad skrendam virš gegutės lizdo. Bet kai praktiškai laviruoji ant bedugnės, o vairuotojas laido juokelius, kad reik ant vieno rato pamėgint pavažiuot, kažkas turi rimties laikytis.

Dar šiek tiek video. Pirmasis – garsioji kelionė per kopas.

O čia išsiveržimas iš priespaudos.

Šiuo metu esam Reikjavike, geriam alutį virš galvos skraidant lėktuvams. Čia daug šalčiau nei šiaurėje, kurią su giliu liūdesiu šiandien palikom. Oras buvo nuostabus, iki  23 laipsnių šilumos, kelionė sekėsi puikiai ir net pamiršom, kad tenka skubėti, nes šalis didelė, važiuojasi negreit, keltas už trijų  dienų Gal pavyktų prasitęsti kelionę, nes kitu atveju likusias tris dienas praktiškai nenuliptume nuo motociklo, žmonės, nedarykite tokios klaidos – apvažiuoti Islandiją per savaitę yra neįmanoma užduotis. Kaip sakė kelionėje sutikti vokiečiai-lietuviai, dvi savaitės – optimalu, trys – gal jau šiek tiek per daug

Kasdien nutinka daugybė dalykų, apie kuriuos galėtume pasakoti ir pasakoti. Antrąją kelionės dieną aplankėm Myvatn ežerą, daugybės paukščių ir įspūdingų pakrančių buveinę. Vienas iš geriausių dalykų – iš žemės gaunama siera, kuria prisotinamos geoterminės lagūnos ir baseinai. Į tokią keturiasdešimties laipsnių šilumos “vonelę” po atviru dangumi ir mes buvom įkišę savo kūnelius. Geras jausmas – šildaisi vandeny, o aplink vaizdas tarsi mėnulyje

Pernakvoję mielame miestuke Akureyri, kuris, su 17 tūkst. gyventojų yra antras pagal dydį po Reikjaviko, patraukėm tolyn. Naktį praleidom absoliučiai natūraliam ir laukiniam kempinge prie pat jūros kranto, fjorde Vastness. Jausmas – tarsi būtum pačiam pasaulio krašte. Leidžiasi saulė, aplink  tūkstančiai paukčių. Vastness ypatingas tuo, kad čia gali stebėti ruonius, kurie gyvena tiesiog šalia. Vakare vienas nardė prie pat mūsų kempingo, ryte pavažiavome tolyn ir sutikom dar būrį, prukščiančių, besivartančių, meilikaujančių, ūbaujančių ruonių ir ruoniukų. Nepakartojamas jausmas matyti juos tiesiog gyvenančius šalia, kur tu. Bet tokia matyt ir yra Islandija. Gamta ir žmogus čia vis dar kaip vienas.  Arba greičiau žmogus vis dar jaučia pagarbą gamtai šiose platybėse. Sutikti žmonės pasakojo apie vėjo audras, kai važiuodami 100 km/h greičiu matė, kaip juos tiesiog lenkia medžių lapai Dėkui Dievui, mes dar negavome lietaus ir jokio blogo oro, bet Reikjavikas kol kas neatrodo labai šiltas, tai gal teks

Nulipome nuo motociklo Reikjavike, pasižiūrėjau į Tomuką, į save, į susivėlusius savo plaukus, į jo barzdą ir ūsus, kurie jau beveik  kaip ruonio, į mūsų batus, į pro šalį einančius žmones, ir tik tada supratau, kaip neblogai mes sulaukėjom per keletą dienų Maunam iš Reikjaviko toliau, nors miestas atrodo labai geros dvasios, tad  teks atskristi čia kitąkart

Islandijos šūkis yra “Reality shows more than a 1000 pictures”. Taigi gal jūs susigundysite pamatyti tai realybėje – peržvelkite nuotraukas

Linkėjimai!

Kalnai ir dykynės, akmenys ir žolės, upės ir kriokliai, sniegas ir gėlės, saulė ir dulkės. Žodžiu, viskas, ką gali ir ko negali įsivaizduoti Ir visa tai per vieną dieną

Diena, beje, dar nesibaigė. Už dešimt minučių plauksim stebėti, gal iš vandens kyštels kokią uodegą koks tai gražus delfinas ar banginis. mmmm!

Nuo uosto Seydisfjordur rytuose tik išlipę iš laivo patraukėm į šiaurę ir dabar esam nusodinę savo palapinę Husavik miestelyje. Viena iš nerealiausių šiandienos kelionės dalių buvo važiavimas per neasfaltuotą kelią. Palieku apie tai papasakot vyriškai rankai: Sveiki, Tomas ant laido. Eina ššš, kelias kokio Lietuvoje su žiburiu nerasi, vien dulkės ir duobės, negalvojau, kad mūsų plentinis žirgas gali tai atlaikyti. 50km dulkių padarė savo, neturim nei vieno nesudulkėjusio daikto, mano net pirštu galiukai dulkini, kai spausdinu šį teksta slidinėja po klaviatūrą, ekranas vos šviečia, žodžiu esame rojuje. Jei rimtai tai nerealu, norisi turėti off roadinį motociklą ir būti dešimt metų jaunesniu, tikrai sprandą nusisukčiau. Daugiau info nuotraukose.

Man regis, komentarų nereikia. Iš tikrųjų rojus. Motociklų, automobilių, keliaujančių kemperių daug, bet niekas nesusigrūdę, visi turi savo Islandijos centimetrą. Kai neišėjo nusipirkti benzino degalinėje, baikeris tiesiog pripylė mums benzino naudodamasis savo kreditine, sankryžoje mus susistabdė lietuviai ir sakė, kaip nerealu, kad jus sutikom. Žodžiu, viskas, plaukiam žiūrėt banginių!

Intro.Tai naujasis 21a. kultas. Su Dyzeliu nejuokaujama, jo vardas tariamas iš didžiosios raidės. Jis yra grėsmės įsikūnijimas naujosios kartos motorams, kurie gaudžia drąskomi būtent Dyzelio. Dyzelis neapkenčia benzino, bio etanolio ar kitų ne tiek reikšmingų degančių skysčių. Dyzelis yra tyras. Jis nemėgsta maišytis su kitu kuru, o ypač nemėgsta kai tai daroma per prievartą. Prievarta Dyzelį erzina, taip kaip jautį erzina juokingas žmogelis su raudonu skudurėliu priešaky. Kaip sako vienas žinomas filmų veikėjas Vinas Dyzelis “Don’t you fuck with me”. Tikrai su Dyzeliu reikėtų santykiauti atsargiai arba geriau nesantykiauti apskritai. Štai, pavyzdžiui, mano istorija. Praėjusį penktadienį išvažiuodamas atostogauti į Islandiją, stabtelėjau gerbiamuose Dyzelio namuose “Lukoil”. Ir nepatikėsite, bet aš sugebėjau iškrėsti juoką Dyzeliui. Na, ir neatsargumas mano, man tikrai atsirūgs. Net 14 litrų šio tauraus skysčio įpyliau į 6 litrus benzino, kuris ramiai sau mėgavosi vėsiu gyvenimu, plastikiniame Aprilia motociklo kuro bake. Tikriausiai galite numanyti, kas atsitiko. Didžiai gerbiamas Dyzelis ant tiek užsiputojo, jog sustabdė visus mūsų 1000cm3 motoro, stūmoklius, vožtuvus, velenus, užgesino žvakes. Stojo tyla. Ką daryti? Klausimas, neapleido mano galvos. Laikrodis iki kelto į išsvajotą islandišką kelionę rodė 5 val. intervalą. Atstumas iki kelto 300 km. Kukliais matematiniais sugebėjimais suskaičiavau jog mano dispozicijoje apytiksliai 2 val. laiko ir 20 litrų kuro mišinio, kurio Dyzelio proporcija 2.33 karto didesnė nei reikalingo kuro – benzino.

Help. Ačiū visom aukščiausiom jėgom – yra gerų žmonių. Aš visada sakiau, kad reikia pasikliauti žmonių gerumo pradu, jie visada padeda, kai tikrai to reikia. Štai ir šiuo atveju, netikėtai atsirado žmogus. Tas žmogus dirba Stoker įrankių centre Savanorių pr., atsirado kitas žmogus, kuris dirba Dinitrol centre, tam pačiam prospekte. Tie žmonės supranta, ką reiškia turėti 2.33 karto didesnę Dyzelio koncentraciją benzininiam kuro bake. Ačiū Ryčiui, kuris visada padeda, jeigu ne jo atvežtos naujos Champion markės žvakės, kurios po dviejų valandų motociklo ardymo ir kuro sistemos valymo darbų užkūrė pirmajį Dyzelio ir benzino mišinį Aprilia cilindruose, mes būtume likę “ant Dyzelio”. O norėjome tik likti ant ledo Islandijoje. Trumpai tariant nejuokaukite su Dyzeliu, jis ne koks nors pajuodęs pašlėmėkas, kurio juodoji šlanga, guli šalia žaliosios, bet kurioje degalinėje, gerbkite jo juodumą. Jeigu kada nutiks panašus atsitikimas, drąsiai man skambinkite, paskutinį mėnesį teko susidurti su dviem panašaus kalibro Dyzelio įžeidimais, tad patirtis daro savo ir prireikus padėsiu, nes juk žmogus gero prado mašina, kaip žmones vadina Kurtas Vonegutas, kurio knygą “Čempionų pusryčiai” ką tik pabaigiau skaityti. Dabar ramiai geriu Farerų salų alaus varyklos alų, keistu pavadinimu “Gull” su avinu ant etiketės ir galiu rašyti šią odę Dyzeliui. Be kita ko esu kelte, kuris varomas būtent Dyzeliu, turėtumėte pamatyti kokias bangas jis kelia, tikrai Dyzelis galingas.

Epilogas. Keista, jog gyvenime nesu turėjęs nei vieno metalo laužo su Dyzeliu varomu varikliu ir kodėl man galėjo užsinorėti su juo pasantykiauti? Gal todėl, kad Lietuvoje buvo 35 laipsniai karščio, gal Dyzelis norėjo pasantykiauti su manimi ir tai yra ženklas, kad laikas keisti techniką į Dyzelinę? Nežinau. Kad ir kokia būtų tikroji šio įvykio prasmė ar pamoka, eilinį kartą supratau viena, kai yra probema, yra ir sprendimas. Viva el Diesel!

Atsiprašymas. Sunku pripažinti savo netobulumą, bet turiu atsiprašyti visų žmonių iš kurių esu pasijuokęs dėl jų padarytų panašių klaidų gyvenime. Ačiū Andrytei už kantrybę kenčiant mano nelengvą būdą ir bandymus pajuokauti tai su Dyzeliu, tai su gyvenimu. Kada nors aš pasikeisiu, pažadu.