Draugai, mes jau namie ! Kad ir kaip malonu keliauti sugrįžti taip pat nuostabu. Mūsų sodelis laukė mūsų su paraudusiais pomidorais ir gražuoliais rojaus obuoliukais, mamos prižiūrėti namai atrodo kaip nauji, nes ji čia gerai prasinešė, ačiū labai jai už tai ir už maistą šaldytuve taip pat :) Paskutines kelionės dieneles gan daug važiavome, paskutinę naktį apsistojome šalia Kielio iš kur išplaukė mūsų keltas, ten grąžūs paplūdimiai ir daugybė kempingų, kažkuo primena mūsų Neriją. Kelte sutikome brolius motociklininkus iš Kauno, Adą ir Liną, kurie buvo nuvažiaę iki Monaco. O pakalbėti buvo apie ką, nuo apvažiuotų vietų iki bendrų pažistamų, nepajutome kaip išgėrėme kokią bačkutę alaus, denyje besileidžiant saulutei. Na po to sutemo ir buvo nelengvas rytas :) Na bet neskubėjome iš lėto pajudėjome Vilniaus link, užsukome pas mano dėdę Joną, kuris gyvena Akademijos miestelyje šalia Kėdainių, jo žmona Angelė pagamino medaus gaivos ir sriubos, buvo nuostabu, na ir po to jau nebesustojome, pardundėjome iki Vilniaus. Vakare su Andryte, valgydami mamos pagamintą žuvį šnekučiavome ir galvojome, juk visai nepavargome, keliavimas motociklu patogus ir įdomus. Važiuosime vėl, nes jaučiu, kad užsikrėtėme. Ačiū jums draugai už palaikymą, gražias žinutes kelionės metu, kad darbe pavadavote, greitai pasimatysime.

Sveiki, senokai nesimatėme. Mes retai prieiname prie ryšio, tad nepykite, kad retai mūsų naujienų portalas atnaujinamas :) Esame vienoje Hannoverio degalinėje, labai karšta, kokia 35. Pakeliui aplankėme Berną, Darmstadt ir šianakt leidome Hannoveryje. Jau liko tik 250km iki Kylio, tad netrukus jau ir pasimatysime. Paskutinėmis dienomis buvo visko, ir pijokavimo su aštuoniolikmečiais vokietukais jų universiteto brolijos name, kartu su Andrės draugu iš Egipto Hatemu, miegojimo palapinėje ir vėl, važiavimo per didelius lietus ir panašių nuotykių. Šiandien Andrytei sukako pirmasis garbus jubiliejus 25 metai, vakar patvarkėm dėžutę alaus ta proga, o šiandien ryte šampės :) nepergyvenkite, girti nevairuojame :) Jau kaip ir namo norisi žinokite, viskas važiuojame. Iki !

P.S. Chebra dar bandysiu Kylyje paburiuoti, laikykite kumščius, kad vėjo būtų.

P.P.S. Vaida su gimtadieniu tave brangioji, bučiniai saldžiausi.

Nuo tada, kai pradėjome keliauti po kalnus, kiekviena diena atrodo pati geriausia ir įspūdingiausia. Kas kartą, patyrę kažką naujo, susišypsome su Tomuku, ir nusprendžiam, kad “taaaip, kol kas čia labiausiai nerealu”.
Na, bet ir velniai tą objektyvumą. Šiandien, kai jau gulim lovoj, Tomas skaito Kurto Voneguto romaną, o aš renku žodžius nutikusiems dalykams nusakyti, ši diena yra pati nerealiausia.
Nes vaikėmės debesis, kilom ir leidomės, tiesiogine žodžio prasme skrodėm kalnus, vyniojomės kartu su upėm ir liejomės kartu su lietum. Labai jau čia poetiškai, bet tai – tiesa ☺
Nuvažiavome 285 kilometrus, ant motociklo praleidome 5 valandas ir 35 minutes, o važiavome vidutiniškai 51 km/h greičiu, gal neatrodo įspūdinga lygumose, bet kalnuose tai pakankamai daug. Kelionė iš mūsų namų Chamonix, Monblano papėdėje, vinguriavo iki Trijų slėnių miestelio Les Menuires, kur Tomukas sakosi pirmą kartą atsistojęs ant snowboardo. Papietavę ir išgėrę alučio šioje istorinėje vietoje, nusprendėme važiuoti į miestelį Aosta, Italijoje, nes šį maršrutą rekomendavo vienas motociklininkų blog’as. Ir neklydo – tai buvo ilga, įspūdinga kelionė link debesų. Kai siaurais siaurais keliukais pakilom į 2200 aukštį, radome sniegą, rūką, jausmą, tarsi būtum visai šalia dangaus ir…lietų. Būtent jis šiek tiek sumaišė visas kortas ir privertė mus varyti atgal nepasiekus Aosta, nors šiek tiek pabuvojus Italijoje.
“Varyti” sekėsi lėtai, nes lijo kaip iš kibiro, darėsi slidu, šalmų stiklai raudojo nesustodami ir mes su Tomuku vos matėme kelią. Užtat visi matė mus: pažiūrėkite nuotraukas ir pastebėkite ateiviškus kostiumus, saugančius nuo lietaus.
Prancūzijos sieną vėl kirtom Monblano tuneliu, kuris po kalnu tęsiasi beveik 12 kilometrų.
Važiavimas tuo tuneliu velniškai brangus – 22 eurai į vieną pusę motociklui, o be kita ko, mus tame tunelyje net dukart nufotografavo greitį fiksuojantis fotoaparatas ☺ Ech, ištrūkus iš lietaus net paspausti neleidžia ☺
Bet geros istorijos tikriausiai ne tik tos, kurios gerai baigiasi. Geros būna tos, kurioms pasibaigus tu žiūri į pasaulį ir supranti šiek tiek daugiau.

Sveiki! Nors motociklininkų dienoraštyje per pastarasias dienas atsirado šiek tiek tuščių lapų, patys motociklininkai tikrai nestovėjo vietoje. Tiesiog gyvenome maloniai laukinėmis sąlygomis ir internetas nebuvo ranka pasiekiamas.
Per keturias dienas nutiko daug, ir nežinia, nuo ko ir pradėti.
Iš Dijono, kuriame paskutinį kartą ir rašėme, patraukėm į Ženevą Šveicarijoje prie didžiausio Vakarų Europos ežero, kuris angliškai ir vadinasi Ženevos, o štai prancūziškai  – Lac Leman.
Jau važiuojant link ten, akys ėmė raibti nuo atsiveriančių kalnų vaizdų. Važiavom mažais miesteliais, vienas iš jų – Evian, iš kurio kilęs visiems žinomas mineralinis vanduo. Įvažiavę į Ženevą, apsistojom kempinge prie pat ežero. Čia pirma kartą panaudojome maudymosi atributiką ir chilinom prie vandenėlio kartu su gulbėmis ir antimis.
Bet tikrasis malonumas mūsų laukė kitą dieną, kai kalnų keliukais pasiekėm prabangųjį Šveicarijos Montreux miestelį. Jame vos prieš dvi dienas buvo pasibaigęs džiazo festivalis, kuriame koncertavo ir Prince. Negavom bilietų į koncertą, todėl pasiekėm Montreux dviem dienomis vėliau ir pamatėm tik nukabinamą Prince plakatą ☺
Montreux buvo kol kas gražiausia aplankyta vieta. Įsikūrėm kempinge ir pasistatėme palapinę ant pat Ženevos ežero kranto. Ryte maudėmės visiškai vieni, kalnai buvo apgaubti rūko, o vanduo šiltas šiltas… Tikriausiai suprantat, kad žodžiais sunku net nusakyti ☺ Tegu už mus kalba pridėtos nuotraukos…
Dabar esam Chamonix miestelyje, jau vėl Prancūzijoje, o visai šalia stūkso įspūdingasis Monblanas.
Nors Lietuvoje buvome suplanavę važiuoti į Pietų Prancūziją ir mėgautis paplūdimiais, kelionė mus nuvedė į kalnus. Taip dar geriau – jausmas daug stipresnis, o ir atrodome kaip tikri kalniečiai. Su mumis pagarbiai sveikinasi kiti sutikti keliautojai, smalsiai apžiūrinėja vaikai,skruostai įraudę, Tomukui užaugo rimta barzda, o aš ryte 15 minučių šukuoju plaukus – taip juos besidraikančius iš po šalmo suvelia vėjas!

Šis blogo įrašas dedikuojamas mano draugės Gintarės vaikinui Mauricijui, kuris gyvena Italijoje ir kažin ar žino, kad visai greta yra jo vardo miestas – St.Maurice, kurį mes kelionės metu labai pamėgom vadinti Šventuoju Mauricijum.

Šventasis Mauricijus taip nusipelnė, kad buvome ten net du kartus. Sako, kad tai vienas prabangesnių slidinėjimo kurortų, tad norėjosi pažiūrėti į jį iš arčiau. Nedidelis, tvarkingas miestukas, per kurį teka Rhone upė, ir kuriame yra pilių ir visai graži grota, į kurią mes ir buvom įkišę savo dideles nosis.

Prie kalno, į kurį tenka užkopti norint patekti į grotą, parašyta, kad tai – vienas Šveicarijos stebuklų. Pavadinta “Fėjų grota” ji yra 600 metrų “gylio”, o pasiekus jos dugną pamatai įspūdingą krioklį, kuris yra 77 metrų aukščio.

Pačioje grotoje gana šalta, todėl mes labai jaukiai jautėmės su motociklininko apranga, o šalmai išėjus iš grotos gerokai aprasojo.

Karo metais ten glaudėsi visokio plauko pabėgėliai ir vargšai, nelengva įsivaizduoti, kaip jie ten visi tilpdavo ir išgyvendavo.

Įdomiausia, kad grota priklauso vienai šeimai, ji turi įkūrusi restoranėlį prie pat jos įėjimo su vaizdu į kalnus, ir už galimybę įeiti į grotą ima apie 5 eurus. Rašo, kad pernai šį stebuklą aplankė 25 000 žmonių, tai mes su Tomuku nepraleidom progos paskaičiuoti svetimus pinigus. Tomas irgi užsinorėjo grotos :)

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.